Ties ketvirčiu amžiaus pradėjau jausti neapibrėžtą slogulį ir trūkumą, kuris ir toliau kasmet vis apimdavo, artėjant gimimo dienai. Vėliau tai tapo tarsi sąlyginė reakcija, kur, sulaukus šventinės dienos, kelias savaites apie ją jausdavau tarsi ilgesį, liūdesį, bet nežinia, apie ką. Kalbėdama su aplinkiniais darsyk pasitvirtinau sau seną tiesą - sunkumai yra universalūs, o žmonių, išgyvenančių tą patį reiškinį, yra daugybė. Vadinasi, nebuvau viena tokia, gimimo dieną išgyvenanti liūdesį.
Viena vertus, gyvenimo pamokos bandė išmokyti, kaip svarbu džiaugtis ir švęsti TĄ dieną, nes man buvo lemta gyventi. Kuo betikėtum - likimu, lemtimi, karma ar Dievu, man buvo skirtas gyvenimas. Kasdien įvairios netektys atima galimybę gyventi milijonams, todėl aš švenčiu savo gimimo dieną, nes galiu gyventi.
Tačiau būna, gyvenimas tampa beprasmis, arba, sulaukus tam tikro amžiaus, neturi tai, ką svajojai ar įsivaizdavai turėsiąs. Ir būna, kad būtent šios mintys aplanko gimimo dienos laikotarpyje, primenančiame, kad prie savo amžiaus prisidedi dar +1.
Svarstau, ką turiu šiandien ir ko norėčiau. Diena iš dienos atrodo, kad gyvenimas nekinta, bet, pažvelgus atgal, galime matyti, kiek daug pasikeitė ir kaip toli nuėjome. Gimimo diena leidžia pajausti, ar judame tinkama linkme, o vidinis slogulys padeda suprasti, kad linkstame visai į kitą pusę. Ir tikrai, bendraudama su žmonėmis pastebiu, kiek daug jų yra neapsisprendę, ieškantys savęs ir nežinantys, ko nori.
Dabartinis amžius atveria kelią neišsenkančioms galimybėms, bet kartu ateina ir daugybė nelaimingų, beprasmių gyvenimų gyvenančių žmonių. Vieni ryžtasi keisti darbus, atsisveikinti su netenkinančiais ar toksiškais santykiais, išsikelti iš tėvų, pradėti mokytis, rinktis nauja, išbandyti. Kiti bijo. Nedrąsu pradėti, o galbūt turėti blogiau, nei turi dabar. Baisu nuo vilko užšokti ant meškos. Tačiau, kaip viename multike sakė, nėra blogai atsidurti dugne, nes tuomet lieka vienas kelias - aukštyn.
Nuotrauka iš Pixabay.com
